„Lietuvoje ir toliau žmonės rūšiuojami kabinant stigmatizuojančias etiketes“
Koalicijos „Galiu gyventi“ direktorė JURGITA POŠKEVIČIŪTĖ:
„Lietuvoje ir toliau žmonės rūšiuojami kabinant stigmatizuojančias etiketes“
Pastarosiomis savaitėmis viešoje erdvėje netyla diskusijos dėl Igorio Molotkovo, kuris pagrobė iš policijos pareigūnų automatą ir pabėjo nuo pareigūnų. Policijai metus pajėgas bėgliui surasti, įvykis sukėlė didelį rezonansą, kurio kontekste verta atkreipti dėmesį ir į tai, kokią neprofesionalią ir kartu žmones klaidinančią, stigmatizuojančią retoriką Igoriui Molotkovui apibūdinti naudoja ir kai kurie valstybės pareigūnai, ir žiniasklaida. Nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicija „Galiu gyventi“ įžvelgia pavojingą ir žalingą tendenciją – grubų žmogaus teisių į privatumą pažeidimą, bereikalingą stigmatizavimą, visuomenės gąsdinimą.
Panagrinėkime faktus. Ką visuomenei svarbu žinoti apie šį asmenį įvykio kontekste a) kad asmuo padarė teisės pažeidimą, dėl kurio buvo suimtas, jam uždėti antrankiai; b) kad šis asmuo nepakluso pareigūnams ir nuo jų pabėgo pavogęs pareigūnų šaunamąjį ginklą, c) kad, taip, šis asmuo gali būti pavojingas visuomenei, nes nepakluso pareigūnams ir yra pagrobęs ginklą.
Ar visuomenei svarbu, kad šis asmuo, tariamai, yra narkomanas? Šiuo atveju – visiškai ne, nes jokios informacijos, kad toks asmens elgesys susijęs su narkotinių medžiagų poveikiu įvykio metu ar jų vartojimo istorija, pareigūnai neįvardino. Daugeliu atvejų vadinamieji „narkomanai“ – tai asmenys, kurie serga priklausomybe (Igoris Molotkovas lygiai taip pat galėjo sirgti diabetu, depresija, vėžiu ar bet kokia kita liga). Viešinti bet kokią informaciją, susijusią su asmens sveikata, be asmens sutikimo – jau žmogaus teisių ir Lietuvos teisės aktų pažeidimas.
Ar visuomenei svarbu, kad šis asmuo, tariamai, turi psichikos sutrikimų (beje, priklausomybė – irgi yra psichikos liga)? Ar psichikos sutrikimai automatiškai lemia nusikalstamą elgesį? Ar apskritai galima viešai teikti informaciją apie asmens sveikatą be asmens sutikimo? Atsakymai į visus šiuos klausimus – ne. Vėlgi, viešoje erdvėje ir šiuo klausimu buvo pažeisti žmogaus teisę į privatumą ginantys teisės aktai.
Igoris Molotkovas pirmiausia yra žmogus, Lietuvos pilietis, kuris padarė tam tikrus teisės pažeidimus ir įvykio metu galėjo būti pavojingas visuomenei dėl savo elgesio įvykio metu, bet ne dėl savo tariamų ligų. Etikečių kabinimas ne tik niekaip nepadeda visuomenės saugumui, bet ir stigmatizuoja visus priklausomybe ar kitomis psichikos ligomis sergančius ar psichikos negalią turinčius asmenis. Tokia neatsakinga retorika viešoje erdvėje – „su kalašnikovu pabėgęs narkomanas“, „psichinių sutrikimų“ turintis asmuo“ – ne tik gąsdina visuomenę, bet ir toliau gilina stigmą, diskriminaciją pažeidžiamų visuomenės grupių atžvilgiu, dar labiau atitolina tokių žmonių integravimą į visuomenę, iš anksto įtraukia į „juodą sąrašą”, pasmerkia.
Igorio Molotkovo istorija akivaizdžiai atskleidžia žmogaus teisių krizę Lietuvoje, kurią puikiai iliustruoja Žmogaus teisių stebėjimo instituto pateiktos TOP 5 žmogaus teisių problemos, išryškėjusio bėglio su “Kalašnikov” istorijoje:
1) Generalinio komisaro sprendimas apginkluoti policijos patrulius „Kalašnikov“ automatais – ar išties tai buvo proporcinga ir būtina priemonė atsižvelgiant į nuolat pabrėžiamą žemą terorizmo Lietuvoje grėsmę.
2) Išaiškėjusi policijos „etninio profiliavimo“ praktika, siejant nusikaltimų grėsmes ne tiek su įtartinu asmens elgesiu, kiek su jo kilme. Anot policijos atstovės, „policijos pareigūnai jau seniai žino, kad turi atkreipti dėmesį į kitos tautybės žmones ir jų elgesį, privalo patikrinti asmens tapatybės dokumentus”.
3) Bėglio gaudynes lydėję nuolatiniai įspėjimai apie pabėgusio asmens tariamus psichikos sutrikimus. Neaišku, kaip ir kokiu pagrindu policijos pareigūnai nustatė, kad asmuo turėjo psichikos sutrikimų, tačiau tokiais pareiškimais stigmatizuojami visi psichikos negalią turintys ar psichikos ligomis sergantys žmonės.
4) Pranešimai, kad prieš pabėgusį asmenį jį suimant buvo naudojamas smurtas ir grasinimai, nors, anot liudytojų, suimamas asmuo nesipriešino ir nekėlė jokios grėsmės pareigūnams, ginklo su savimi taip pat nebeturėjo. Tuo tarpu kai jėgos naudojimo proporcingumas – vienas pamatinių, teisiškai įtvirtintų policijos veiklos principų.
5) Gydymo ir reabilitacijos paslaugų priklausomybės ligomis sergantiems asmenims trūkumas. Nuo narkotinių medžiagų priklausomi asmenys bėga iš areštinių kamuojami abstinencijos. Priklausomybė nuo narkotikų – tai liga, kuriai reikalingas gydymas, deja, gydymo ir reabilitacijos paslaugos iki šiol nėra prieinamos visiems, kuriems tokių paslaugų reikia, taip pat ir laisvės atėmimo įstaigose.
Šioje situacijoje raginame neapsiriboti tarnybiniu patikrinimu ar atskirų asmenų atsakomybe, o atkreipti dėmesį į sistemines žmogaus teisių problemas, kurioms reikia ir politinių sprendimų.