Prof. Leonidas Donskis: „Nieko nėra atgrasesnio už žmonių rūšiavimą“
– Viename savo interviu esate pasakęs, jog nėra nieko atgrasesnio už žmonių rūšiavimą? Įprasta rūšiuoti šiukšles į konteinerius… Kokiomis formomis pasireiškia žmonių rūšiavimas?
Kai išgirdau Jūsų šūkį „Rūšiuokime, bet ne žmones“, prisiminiau, kad pats esu ne kartą apie tai kalbėjęs. Apie tai kalba ir žinomi pasaulio sociologai ir filosofai – Zygmuntas Baumanas, Philippe’as Arièsas, Michelis Foucault ir kiti. Man asmeniškai žmonių rūšiavimas pasireiškia valstybės projektais, įvilktais į gražius „socialinius rūbus“, po kuriais slepiasi gerai užmaskuoti tikrieji socialinės inžinerijos tikslai: planuoti ir kontroliuoti žmonių gyvenimus, jų tarpusavio santykius. Tai labai pavojingas ir ydingas reiškinys, kurio pasekmes matome ir jau patiriame savo kailiu. Taikos pasaulyje nedaugėja, priešingai – stiprėja neapykanta, priešprieša, kuriami konfliktai ir manipuliuojama žmonėmis, naudojant vis išradingesnius socialinės inžinerijos instrumentus. Suprantama, kad valstybės nėra angelų chorai, jos vykdo labai pragmatišką politiką ir praktines veiklas. Valstybės atlieka planavimą, susijusį su piliečių švietimu, medicina, su įkalinimo, globos įstaigų veikla.
– Kaip socialinė inžinerija „prisideda“ prie žmonių rūšiavimo? Pateikite pavyzdžių.
Valstybės, pasitelkdamos socialinę inžineriją, planuoja piliečių gyvenimus skersai ir išilgai. Primesdamos savo požiūrį, įveda taisykles, kaip turime gyventi, formuoja nuostatas įvairiais socialiai jautriais klausimais, kurios labai dažnai pasireiškia nedraugiška retorika. Pavyzdžiui, Lietuvoje pasigirdo karštos diskusijos apie tai, kiek karo pabėgėlių galime priimti ar nepriimti. Man pasirodė baisus, nehumaniškas pats diskusijos objektas. Derėtų prisiminti, kad lietuviai yra tauta, kurios milžiniškus karo pabėgėlių kiekius kažkada priėmė JAV, Kanada, Australija. Ir šiandien mes kaip didžiulę, strateginę valstybės problemą iškeliame klausimą dėl keleto šimtų žmonių, karo pabėgėlių. Iš principo, kai valstybė pasako, kad priims ne 700, o 250 karo pabėgėlių – kas tai yra? Tai yra socialinė inžinerija, tam tikras žmonių rūšiavimas.
– Ar tai reiškia, kad valstybės sąmoningai kaip šiukšles rūšiuoja žmones? Į kokius konteinerius dedame mums „negražius, nesveikus, nejaunus“ žmones?
Žymus sociologas Zygmuntas Baumanas savo knygoje „Wasted Lives“ („Prarasti gyvenimai“) metaforiškai naudoja pavadinimą, apibūdindamas atliekomis tapusius žmonių gyvenimus. Autorius knygoje gina poziciją, kad modernios valstybės dalį žmonių traktuoja kaip atliekas. Tai žmonės, kuriems nepasisekė, kurie dėl tam tikrų priežasčių palūžo, žmonės, kurie neatitinka šių dienų kuriamo sėkmingo žmogaus įvaizdžio. Deja, reikia pripažinti, kad net ir modernios valstybės, kuriose įtvirtintos humaniškos vertybės, liberali demokratija, veikia demokratinės institucijos, dalį žmonių traktuoja kaip atliekas, šiukšles, su kuriomis reikia kažką daryti. Tai žmonės, kurie įkalinti, serga įvairiomis ligomis, yra priklausomi nuo narkotikų, alkoholio, žmonės, neturintys ateities. O ką daro racionali ekonomika su šiukšlėmis? Utilizuoja jas. Ir Zygmuntas Baumanas savo knygoje kelia klausimą: „Kaip utilizuoti žmogiškąsias atliekas?“ Tam reikalinga sistema, kuri utilizuotų tas atliekas, paslėptų, nukištų jas. Ir vien todėl, kad pasiduodame racionaliosios ekonomikos tvarkos idėjai, mes patys susitaikome su tariama tiesa, kad racionalią tvarką galima sukurti ir žmonių santykiuose. O racionali tvarka pripažįsta tai, kas sėkminga, funkcionalu, perspektyvu, „higieniška“. Todėl, pasak Baumano, siekiama, kad nereikalingi, „nepatogūs“ žmonės, kaip atliekos šiukšlių konteineriuose, būtų patalpinti tam tikrose vietose: kalėjimuose, ilgalaikės slaugos ar globos institucijose, vaikų ar senelių namuose ir pan. Bjauriausia tai, kad mes patys, to nesuvokdami, anot žymaus sociologo, kasdien „pasirašome“ po tam tikra socialine tvarka, kurioje nesėkmingieji arba silpnieji saugiai paslepiami ar nukišami. Prisipažinkime: juk daugumai taip patogiau, paprasčiau, maloniau, nes mes norime, kad gyvenimo centre būtų garsenybės, nuolat besišypsantys veidai, sporto čempionai, sėkmės žmonės – visi gražūs, sveiki. O va tie, problemiški – sergantieji, atlikusieji bausmę – iškrinta iš šio socialinio konteksto. Todėl nukiškime juos kuo toliau, nėra čia ko jų įsileisti. Apie tai rašė ir kiti žymūs visuomeninių santykių tyrinėtojai, sociologai. Vienas iš jų – mentalitetų istorijos tyrinėtojas Philippe’as Arièsas, rašęs apie mirtį ir jos sampratą Vakaruose. Jis pastebėjo, kad Vakarai pradėjo stigmatizuoti sergančius žmones. Racionalioje, laimės visuomenėje, mirtis tapo stigma, savotiška gėda. Pasenti gėda, būti nejaunam ir negražiam – gėda, susirgti mirtina liga – taip pat gėda, neduok Dieve. O jeigu taip atsitinka, tuomet reikia žmogų nugrūsti kaip įmanoma toliau nuo „sveikos, normalios“ visuomenės. Arièsas įtvirtina tai, apie ką rašė Michelis Foucault ir Zygmuntas Baumanas, – jog mes patys priimame šitą modernybės logiką, patys mąstome panašiai ir pasyviai, tyliai priimame šį požiūrį, neduodami sau ataskaitos.
– Apie žmogų svarstoma kaip apie tam tikrą fizinį objektą, daiktą…
Socialinė inžinerija paprastai yra valstybės pamatas. Bet kai ji persmelkia žmonių santykius ir tampa jų dalimi, tai jau tampa tautos, visuomenės, jeigu norite – žmonijos drama. Jeigu mes, žmonės, užuot bendravę tarpusavyje, pradėsime svarstyti, kiek mums reikia rusų, lenkų, žydų, totorių, gudų, tai rodys tik mūsų nužmogėjimą. Kai tai daro valstybė, prisidengdama „socialiniais projektais“, skirtais visuomenės „saugumui, sveikatai ir gerovei“, dar galiu suprasti, nors labai nepatinka, nuolat tai kritikuoju. Bet kai žmonės patys pradeda vieni kitus rūšiuoti, tai jau tampa žymiai sudėtingesne problema, nes supranti, kad dehumanizuojami žmonių santykiai. Tai yra labai pavojingas dalykas. Todėl iš tikrųjų su tuo taikstytis negalima – tai giliai amoralus dalykas, vedantis į susinaikinimą.
– Šiuolaikinės visuomenės išsilavinusios, senos demokratijos šalys vadovaujasi principais ir vertybėmis, kurios remiasi pagarba žmogaus teisėms bei laisvėms. Ar tai nėra saugikliai, kurie turėtų skatinti atvirus ir darnius žmonių santykius? Ar tai nėra prielaidos didinti atsparumą susvetimėjimui ir priešiškumui?
Klausimas yra labai sudėtingas. Mano giliu įsitikinimu, klaida padaryta jau po Švietimo epochos Prancūzijoje, kuomet buvo įtikėta, kad išsilavinę ir protingi žmonės nustos nekęsti ir nesigailėti mažiau išsilavinusių, mažiau turtingų, mažiau sėkmingų ir t. t. Žmonių. Tai mano vadinama Voltaire’ro klaida. Žymus prancūzų filosofas ir ateistas nuoširdžiai tikėjo, kad, jeigu išlavinsime žmoniją, ji susivoks, kad gyveno tam tikrame prietare ir pasikeis: pradės gerbti ir vertinti kitokius žmones. Bet čia aš matau ydingą sekuliaraus liberalizmo prietarą: čia mes netoli pasistūmėjome nuo krikščioniškosios logikos „atsiversk į mūsų tikėjimą ir pagaliau tapk žmogumi“. Taip ir šiuo atveju, supraskime liberalią, racionalią tiesą, ir būsime teisingi žmonės, be neapykantos, be pykčio. Deja, pasaulis parodė, jog, nepaisant to, kad šiuolaikinės visuomenės labai išsilavinusios, neapykantos vis tiek nemažėja. Patikėkite, mano kukli gyvenimo patirtis byloja, kad tu gali sumažinti neapykantą arba susilpninti atstūmimo reakciją tik per sėkmingą praktiką. Atsakymas yra ne žodžiai. Tai jau būtų Hamleto frazė: „Žodžiai, žodžiai, žodžiai.“ Jie nieko nereiškia. Jeigu gali kartu gyventi, tapti draugu su žydu, vyru ir žmona, mylimaisiais ar draugais, studentu ar profesoriumi, viskas – tai atsakymas. Praktika, žmonių santykiai tampa atsakymu. Lygiai tas pats yra su stipriai stigmatizuotomis gyventojų grupėmis. Čia jokia strategija ir valstybės politika savaime nieko negali pakeisti. Būtinas visuomenės parengimas tam, kad prieš tave yra žmonės. Klausimas: ar tu gali su jais gyventi? Tai pakankamai negailestingas klausimas. Tai tas pats, kaip diskutuoti apie romų teises, o paskui labai atvirai savęs paklausti, ar tu galėtum gyventi tarp romų? Jeigu tu gali gyventi ir manai, kad tie žmonės nuoširdžiai nori su tavimi bendrauti, o tu gali atsakyti tuo pačiu ir jūs galite kurti kaimyniškus tarpusavio santykius, tuomet viskas tvarkoje. Tačiau, jeigu gražių žodžių negali patvirtinti savo veiksmais ir tyliai viduje palaikai tuos, kurie jų (romų) netoleruoja, tuomet tai bus ir liks neišspręsta problema. Tai liečia ir kitas stigmatizuotas grupes – žmones, priklausomus nuo narkotikų, sergančius infekcinėmis, sunkiai pagydomimis ligomis, homoseksualius žmones ir daugelį kitų, neatitinkančių sėkmingo žmogaus įvaizdžio visuomenėje.
– Koks vaidmuo šiame procese eilinio piliečio, visuomenės? Ką galime padaryti, kaip galime pasipriešinti tokioms tendencijoms?
Manau, kad baigėsi ta fazė, kurią pavadinčiau Švietimo tiesų konstatacijos faze. Šiuolaikinėse visuomenėse yra pakankamai daug gerų mokyklų ir universitetų, kad išmokytume žmones teisingų frazių ir retorikų. Klausimas yra apie praktiką, kaip humanizuoti žmonių santykius gyvenimiškose situacijose realiu laiku? Vieną žinau – tai yra be galo sunku. Viena iš visuomenių, kuri mėgino tai padaryti, sunkiai, bet, deja, nesėkmingai, yra Izraelis. Todėl, kad žydų ir arabų santykiai yra didelė problema. Viena vertus, yra arabų, kurie yra Izraelio piliečiai. Jie čia studijuoja, dirba, yra Kneseto nariai ir t. t. Tačiau tuo pačiu „ore kabantis“ klausimas, ar tu galėtum sukurti valstybę kartu su arabais, kelia visiems daug klaustukų, abejonių. Šį klausimą kėlė dar pirmieji sionistai, kai Izraelis, kaip valstybė, dar tik kūrėsi. Tai yra Martino Buberio klausimas: kodėl tik žydų valstybė? O kodėl nesukūrus žydų ir arabų valstybės? Deja, to nepavyko padaryti. Debatai pasirodė per sunkūs Izraelio visuomenei. Jeigu to nepavyksta pritaikyti visos valstybės lygmeniu, ar galime tai pritaikyti kaimynystėje, kartu, bičiuliaudamiesi? Ar negali atsitikti taip, kad žmonių santykiai gali paneigti politikų prietarus, jų partines kalbas ir t. t.? Yra viena tokia labai garsi Buberio frazė: „Žydas turi pabūti arabo kailyje.“ Manome, kad arabas niekada nepabus žydo kailyje, ypač po Holokausto, bet ar mes pabuvome arabo kailyje? Tokius klausimus kėlė M. Buberis. Kaip sukurti socialines situacijas, kad žmonės, užuot išmokę gražių žodžių, pabūtų vienas kito kailyje? Tai klausimai, kuriuos galėtume kelti mokyklose, universitetuose. Tačiau be tam tikro empatijos lygio, gebėjimo save pajausti kito kailyje, gali nepakakti ir teorijos, pačių geriausių mokytojų ir profesorių. Tapatinimosi galia su kitais yra labai modernios visuomenės požymis, o empatija nėra akademiškai išmokstama. Tai galima išsiugdyti per tam tikras praktikas. Jos gali būti organizuojamos mokyklose, gali būti ir žmonių spontaniškai sukurtos, sakyčiau, humaniškos praktikos.
– Humaniškos praktikos?
Taip, būtent. Pavyzdžiui, dabar Lietuvoje vyksta tai, kas negalėjo vykti mano jaunystėje. Etniniai lietuviai, minėdami Holokausto dieną Paneriuose, užsideda kipas, religines žydų kepuraites, ir skaito žuvusiųjų vardus ir pavardes. Kas tai yra? Iš principo, jeigu norite, tai galima pavadinti organizuota psichodrama, kai viena grupė įsijaučia į kitos žmonių grupės vaidmenį. Nors ši grupė istoriškai artima, tai Lietuvos žydai, tačiau ji kitokia. Ir tu įsijauti, pasistengi pabūti kito kailyje. Ta tapatinimosi galia su kitais yra labai modernios visuomenės ženklas, nes ankstesnės visuomenės to nesistengė daryti, nelabai joms to ir reikėjo, ypač dėl luominių ir turtinių prarajų. Nelygybė išlieka ir dabar, bet egzistuoja tam tikra kompensacijos galimybė – empatija. Valstybė plius empatiškos ir humaniškos praktikos. Šiandien būtina kalbėti apie žmonių santykius ir sudaryti galimybes, socialines situacijas jiems pabūti vieniems kitų kailyje arba vieni kitų batuose, kaip sako anglai.
Interviu parengė Ingrida Šulcienė,
Koalicija “Galiu gyventi” Komunikacija / Ryšiai su visuomene