Pasaulis sieks reformų narkotikų politikos srityje, o kokiu keliu pasuks Lietuva?
Jurga Poškevičiūtė, Koalicijos „Galiu gyventi“ administracijos direktorė
Pasaulis sieks reformų narkotikų politikos srityje, o kokiu keliu pasuks Lietuva?
Artėja Jungtinių Tautų Generalinės asamblėjos speciali sesija narkotikų klausimais (UNGASS). Tai vienas svarbiausių renginių, kuriame Jungtinės Tautos po aštuoniolikos metų pertraukos peržiūrės ir diskutuos apie narkotikų politikos veiksmingumą pasaulyje. Dauguma valstybių pripažįsta, kad karas prieš narkotikus pralaimėtas, daugelis jų sieks reformų pasaulio narkotikų politikoje, kurioje dėmesys nukreipiamas į visuomenės sveikatą, žmogaus teises, žalos mažinimo asmeniui bei visuomenei principui, priklausomybės gydymo ir vaistų prieinamumui.
Koalicija „Galiu gyventi“, suprasdama vykstančių procesų svarbą ir aktualumą, inicijavo ne vieną veiksmą siekiant atkreipti mūsų valdžios dėmesį į būtinybę peržiūrėti narkotikų politikos prioritetus ir reformuoti ją atsigręžiant į žmogų ir visuomenės sveikatą. Koalicijai 2015 m. gruodį organizavus apskrito stalo diskusiją nevyriausybinėms organizacijoms apie Lietuvos pasirengimą artėjat UNGASS ir po renginio dalyvavusiųjų NVO vardu išsiųsto kreipimosi Narkotikų, tabako ir alkoholio departamentui (NTAKD), prašant užtikrinti platų ir reguliarų pilietinės visuomenės įsitraukimą, formuojant ir įgyvendinant Lietuvos narkotikų politiką, rezultatai džiugino: į oficialią Lietuvos Respublikos delegaciją UNGASS‘e įtraukti du NVO atstovai, tarp jų – ir Koalicijos atstovė, teisininkė Laura Bliujienė.
Optimizmo buvo gerokai mažiau į apskrito stalo diskusiją „Lietuva ir UNGASS: pasaulis sieks reformų narkotikų politikos srityje, o kokiu keliu pasuks Lietuva?“ 2016 m. vasarį, pakvietus visas pagrindines Lietuvos institucijas, dalyvaujančias priimant ir įgyvendinant sprendimus dėl narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos srityje,. Nei sveikatos apsaugos, nei Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nerado laiko kartu su NVO aptarti Lietuvos pasirengimo UNGASSui. O gal (kaip telefonu nejučia prasitarė vienos iš šių ministerijų darbuotoja) laikė narkotikų politiką ir narkomanijos problemų sprendimą su jais mažai susijusia sritimi? Ar tai signalas, kad vis dar baudimais grindžiamoje narkotikų politikoje Lietuvoje tikrai nėra vietos veiksmingoms ir gyvybes bei gyvenimus gelbėjančioms sveikatos ir socialinėmis priemonėms? Deja, buvo akivaizdu, kad labiausiai narkotikų politikos klausimai rūpi teisėsaugos institucijoms, kurios, beje, aiškiai pasisakė, kad alternatyvos bausmėms už smulkius kasdienius priklausomo asmens daromus su narkotikais susijusius nusikaltimus yra reikalingos.
Visoje Europos Sąjungoje esame vieni primaujančiųjų pagal įkalintų žmonių skaičių. Jau dabar baudžiamoji politika mūsų šalyje yra labai griežta. Tą teigia ir mokslininkai, ir kriminologai: kalėjimai priklausomybių ligų negydo, veikiau priešingai. Taip neatsakingai valdžia eikvoja Lietuvos piliečių pinigus problemos gilinimui, bet ne jos valdymui ir sprendimui. Ir nors statistika vienareikšmiai rodo, kad narkotikų vartotojai nepadaro daugiau smurtinių nusikaltimų nei kiti asmenys, o mažiausiai visuomenei kainuoja tuomet, kai yra gydomi, mūsų sprendimų priėmėjai renkasi to nematyti. Kai vakarų šalys kalba apie tai, kad kriminalizavimas už narkotikų turėjimą be tikslo parduoti, nepadeda spręsti narkomanijos problemų, Lietuva kriminalizavimą ketina didinti: nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus nauja Administracinių nusižengimų kodekso redakcijai, atsakomybė už narkotikų disponavimą liks įtvirtinta „tik“ baudžiamajame kodekse. Tai reiškia, kad pas jus radus bet kokį narkotinių medžiagų kiekį, jums grės būtent baudžiamoji atsakomybė, nežiūrint į tai, kad kiekis gali būti itin mažas, aiškiai skirtas ne prekybai, o vartojimui – dažnai sąlygotam nevaldomos priklausomybės ligos – tenkinti.
Kokių tikslų siekiama ir rezultatų tikimasi iš tokios iniciatyvos? Kiek tai kainuos valstybei, ar atneš bent kokių teigiamų rezultatų? Ar sugebėsime pripažinti, kad represinės priemonės pralaimėjo ir nukreipsime valstybės politiką į pagalbos teikimą, o ne į baudimą ir tolimesnį žmonių stigmatizavimą bei stūmimą į visuomenės užribį?