„Lietuvos paradoksai“
Tyrimų duomenimis ŽIV epidemija Lietuvoje koncentruota tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų (ŠNV) ir kalėjimuose. Šį dokumentuotą faktą valstybės įstaigos žino jau ne vienerius metus. ŠNV – viena iš grupių, patiriančių didelę riziką užsikrėsti ŽIV, tarp kurių – vyrai, turintys lytinių santykių su vyrais ar seksualines paslaugas gatvėje teikiančios moterys ir kt. Šios grupės netgi aiškiai išvardintos teisės aktuose dėl ŽIV profilaktikos, nors ŽIV paplitimas tarp jų praktiškai netirtas. Tuo metu valstybės lėšomis dėl ŽIV tiriamos kitos visuomenės grupės – kraujo donorai, nėščiosios ir suimtieji bei nuteistieji (tik pastarieji yra rizikos grupė). Esame paskutinė ES narė, kurioje valstybė neapmoka ŽIV ištyrimo didžiausioms rizikos grupėms.
Kitas dokumentuotas faktas yra tas, kad šiems, labiausiai užsikrėsti rizikuojantiems asmenims nemokamą greitąjį ištyrimą dėl ŽIV siūlo tik nevyriausybinės organizacijos ir tik užsienio donorų lėšų dėka. Tiksliau, Koalicijos „Galiu gyventi“ (KGG) narė ŽIV paveiktų moterų ir jų artimųjų asociacija „Demetra“, kuri greituosius ŽIV testus siūlo per daugiau nei 20 įstaigų ar organizacijų visoje Lietuvoje, o asmeniui nustačius infekciją, padeda jam (jai) patekti ir nepasimesti klaidžioje sveikatos sistemoje siekiant pagalbos ir gydymo.
Bet tai – viena nedidelė NVO, savanoriškai prisiimanti visą tiesioginę valstybės atsakomybę už ŽIV prevenciją tarp didžiausios rizikos grupių sau ant pečių. Niekas kitas tuo tiesiog nepasirūpina. Net ir tie, kam tai tiesiogiai priklauso. Lėšų trūkumas čia irgi niekuo dėtas: greitieji ŽIV testai yra nebrangūs, paprastai atliekami, jo rezultatai lengvai suprantami, nereikalinga speciali patalpa, laboratoriniai įrengimai, transportavimas, juosatlieka tiesiog specialiai apmokytas personalas.
Visas šis darbas vyksta ne itin palankiomis sąlygomis: „Demetra“ ir kai kurios kitos iš jos ŽIV testus gaunančios narkotikų žalos mažinimo organizacijos yra priverstos „lankstyti“ įstatymus, kad galėtų žmonėms pasiūlyti išsitirti neinant į polikliniką, kuri daugumai socialinėje atskirtyje gyvenančiųjų yra neprieinama. Mat teisės aktų nuostatos sukuria kliūtis siūlyti net ir greitąjį ŽIV ištyrimą žalos mažinimo kabinetuose, nes nėra sveikatos priežiūros įstaiga. Jeigu tokia taptų, realiai nebegalėtų būti „žemo slenksčio“ kabinetu, o kaip tik dėl žemo patekimo į kabinetą slenksčio atskirtyje gyvenantys asmenys, narkotikų vartotojai tokiuose kabinetuose lankosi ir dažnai tai būna vienintelis jų kontaktas su pagalba.
Koalicija „Galiu gyventi“ ir „Demetra“ jau ne vienerių metus kelia ŽIV ištyrimo prieinamumo ŠNV klausimą valdžios įstaigose bei siūlo sprendimus, bet padėtis kol kas nesikeičia. Pastaraisiais mėnesiais abiejų organizacijų pastangomis dialogas su Sveikatos apsaugos ministerija vyko dažnai ir dalykiškai, bet konkretūs sprendimai ministerijoje taip ir nėra priimti.
Dar gegužę KGG ir Eurazijos žalos mažinimo tinklo atstovai Ženevoje Jungtinių Tautų Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komitetui pristatė šešėlinę ataskaitą dėl JT tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 12 str. (teisė į sveikatą) įgyvendinimo, konkrečiai – apie sveikatos paslaugų prieinamumą ŽIV ir AIDS paveiktiems asmenims. Joje atkreiptas dėmesys į ŽIV ištyrimo trūkumą, prastą opioidinės priklausomybės gydymo bei žemo slenksčio kabinetų prieinamumą. Jungtinių Tautų (UNODC, UNAIDS, PSO) ir Europos Sąjungos institucijos (ECDC, EMCDDA) ne kartą išreiškė susirūpinimą dėl ŽIV prevencijos tarp ŠNV fragmentiškumo, mažų ŽIV ištyrimo apimčių, netinkamų rizikos grupių pasirinkimo bei valstybės lėšų švaistymo ir siūlydavo mokslu pagrįstus sprendimus. Ir šį kartą Jungtinės Tautos pateikė Lietuvai oficialią išvadą, kuri teigia, kad „komitetas rekomenduoja valstybei imtis veiksmingų priemonių siekiant garantuoti teisę į sveikatos priežiūrą atskiroms grupėms, tokioms kaip nuteistieji ir asmenys, vartojantys švirkščiamuosius narkotikus, įskaitant prieigą prie valstybės finansuojamo ŽIV testavimo ir farmakoterapijos metadonu, ir užtikrinti, kad būtų skirtas pakankamas finansavimas tokioms paslaugoms finansuoti“.
Ar šį kartą NVO pastangų ir oficialios JT komiteto išvados dėl teisės į sveikatos priežiūrą įgyvendinimo užteks, kad reali valstybės apmokama ŽIV prevencija taptų prieinama? Koalicija „Galiu gyventi“ toliau stebės, koks bus Lietuvos Respublikos atsakas į JT komiteto išvadas (Lietuva privalo atsakyti į šią išvadą) ir kaip Lietuva jas įgyvendins.
Jurga Poškevičiūtė, Koalicijos „Galiu gyventi“ administracijos direktorė