Planuojant atsaką į ŽIV Lietuvoje, didžiausia spraga – asmenų, kuriems jau nustatytas ŽIV, integravimas į gydymą. Nors ŽIV ligos gydymas, trunkantis visą gyvenimą, yra valstybės finansuojamas, tačiau gydosi mažiau nei 30 proc. ŽIV užsikrėtusių asmenų. Ir gydytojai, ir pacientai, ir NVO vieningai teigia, kad integruojant asmenis į gydymą labai trūksta socialinės pagalbos. Tokia pagalba ypač aktuali ŽIV užsikrėtusiems asmenims, kurie turi ir kitų socialinių ir sveikatos problemų: yra priklausomi nuo psichoaktyviųjų medžiagų, atlikę bausmę išeina iš laisvės atėmimo vietų, kuriose gavo gydymą, nėra drausti privalomuoju sveikatos priežiūros draudimu ir pan.
Suprasdama, kad anksti pradėtas ŽIV ligos gydymas yra ir tiesioginė ŽIV prevencija (sėkmingai gydomi asmenys neperduoda ŽIV kitiems asmenims), Sveikatos apsaugos ministerija planuoja priimti naujas gydymo gaires, pagal kurias gydymas bus skiriamas visiems ŽIV pacientams vos nustačius užsikrėtimą. Šis seniai lauktas pozityvus sprendimas reikalauja tolesnio veiksmo: visų susijusių valstybės ir savivaldos institucijų bei NVO bendro darbo, sukuriant integruotų paslaugų į ŽIV ligos gydymą modelį, kuris užtikrintų, kad visi ŽIV užsikrėtę asmenys gautų gydymą. Tokio modelio kūrimas numatytas ir šiuo metu SAM rengiamame ŽIV ir LPI veiksmų plane ateinantiems trims metams.
Todėl Koalicija „Galiu gyventi“ imasi iniciatyvos organizuoti pirmąją tarpžinybinę diskusiją galimiems sprendimams aptarti: lapkričio 13 d. įvyko apskrito stalo diskusija dėl integruotų paslaugų į ŽIV ligos gydymą modelio kūrimo. Diskusijos metu buvo pristatyta esama situacija dėl ŽIV ligos gydymo prieinamumo, analizuojamos mažos gydymo apimties priežastys ir aptarta, kokių pokyčių reikia sveikatos ir socialinėse sistemose, kad ŽIV užsikrėtę asmenys laiku patektų į gydymą bei jame išliktų.
