Vieša paslaptis, kad beveik kiekviename Lietuvos mieste yra vietos, kur buriasi dažnai itin skurdžiai gyvenantys, švirkščiamuosius narkotikus vartojantys ir problemų su teisėsauga turintys asmenys. Miestiečai šias vietas aplenka, o atsidūrę visuomenės užribyje asmenys vengia viešumo. Pasiekti tokius asmenis nėra lengva, tam reikia ypatingų pastangų ir būdų, veiksmingiausias iš kurių yra žemo slenksčio paslaugos. Deja, šios paslaugos Lietuvoje vis sunkiau ir sunkiau prieinamos.
Tai parodė Nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicijos „Galiu gyventi“ užsakymu pirmą kartą Lietuvoje atlikta apžvalga. Joje mėginta paanalizuoti valstybės ir savivaldybių biudžetus, planuojamus žemo slenksčio paslaugoms, kurių vienas iš pagrindinių tikslų – mažinti visuomenei daromą žalą, susijusią su švirkščiamųjų narkotikų vartojimu, užkertant kelią ŽIV plitimui bei kitoms infekcinėms ligoms. Remiantis apžvalgos duomenimis, per 2011-2013 metų laikotarpį finansavimas žemo slenksčio paslaugoms realiai sumažėjo net 9 proc., nors valstybinių institucijų duomenimis buvo numatytas finansavimo augimas.
Specialistai pabrėžia, kad žemo sleksčio paslaugos yra pirmoji ir labai svarbi grandis priklausomo nuo narkotikų asmens sveikimo link. Kodėl narkotikų žalos mažinimo priemonės – mokslu pagrįstos ir akivaizdžiai naudingos visuomenei – mūsų valstybėje nėra skatinamos? Ar aiškus ir prognozuojamas finansavimo modelis pagerintų esamą situaciją? Kokia būtų nauda visuomenei, jei iš mūsų mokesčių mokėtojų būtų adekvačiai finansuojamos žalos mažinimo programos?
Apie tai šiandien laidoje kalbėsime su Koalicijos „Galiu gyventi“ administracijos vadove Jurgita Poškevičiūte, VšĮ „Resetas“ ir narkotikų vartotojų bendruomenės atstovu Svajūnu Čioraičiu, Asociacijos „Demetra“ socialine darbuotoja Akvile Nalivaikaite, taip pat telefonu kalbinsime VšĮ Klaipėdos psichikos sveikatos centro vyr. gydytoją Aleksandrą Slatvckį.