Kodėl viešojoje erdvėje nevyksta diskusijos ŽIV ir priklausomybių klausimais?

Tarptautiniai ir vietiniai tyrimai bei apklausos liudija, kad plačioji visuomenė daugiausia informacijos apie narkotikus ir narkotikų vartotojus sužino iš žiniasklaidos. Tai patvirtina ir neseniai Koalicijos „Galiu gyventi“ užsakymu atlikta dviejų populiariausių naujienų portalų delfi.lt ir 15min.lt straipsnių kokybinė ir kiekybinė analizė, kurioje nagrinėta, kaip juose pristatomi priklausomi nuo psichoaktyvių medžiagų asmenys infekuoti ŽIV. Viena iš pagrindinių problemų, kurias atskleidė tyrimas, yra ta, kad ši tema liečiama gana retai, vyksta mažai diskusijų ir labai trūksta profesionalių šios srities ekspertinių įžvalgų, komentarų, nuomonių – gydytojų, psichiatrų, NVO atstovų. Ar apklausa „meta akmenuką į mus“ – ekspertus, dėl mažo aktyvumo ir iniciatyvumo, dėl idėjų, sprendimų, proaktyvaus darbo su žiniasklaida trūkumo, ar ji parodo mums iššūkius, kuriuos turime priimti ir spręsti? Klausimas retorinis ir atviras visiems, dirbantiems su šia tikrai daugialype problema – ŽIV bei priklausomybe nuo psichoaktyvių medžiagų.

Prieš darant vertinimus ir išvadas būtina suvokti, kad šiuolaikinės žiniasklaidos verslas ir „anatomija“ sukonstruoti taip, kad nuolat ir kuo stipriau dirgintų visuomenės sąmonę ir emocijas, skatintų skaitytoją paspausti kuo daugiau vadinamųjų „klikų“. Šiam tikslui pasiekti neatsitiktinai prioritetas teikiamas aštresnei, labiau tendencingai bei visuomenės dėmesį patraukiančiai retorikai su šou elementais. Neseniai teko bendrauti su vieno iš minėtų naujienų portalų atstovu. Jis patvirtino, kad pelno siekimas yra labai svarbi jų įmonės veiklos dalis, todėl ieškoma vis naujesnių informacijos pateikimo formų, deja, dažnai ne kokybės naudai. Vidutiniškai per dieną vieno tokio naujienų portalo redaktorius gauna apie 700 pranešimų, kuriuos dažniausiai „perdarinėja“, nes jie, pasak redaktorių, būna parengti negalvojant apie auditorijos poreikius. O jų (skaitytojų) elgsena per pastaruosius porą metų pasikeitė. Renkantis žinias nebėra „aukso vidurio“, naujienos yra arba labai skaitomos, arba visiškai neskaitomos. Todėl redaktoriai „spaudžiami“ padaryti kiekvieną žinią skaitomą, nes auditorija nori vis naujų ir naujų, stipresnių ir emociškai labiau paveikių dirgiklių. Temos apie psichoaktyvių medžiagų vartotojus ir infekuotus ŽIV yra labai socialiai jautrios, o žurnalistai rašydami apie jas „pataikauja“ visuomenės „skoniui“, vyraujančioms nuostatoms bei vertybėms, dirgina prigimtinį norą „kovoti su blogiu“: ar tai būtų drakonas, ar tai būtų demonas, ar tiesiog „narkomanas“.

Todėl visuomenė šiandien ir yra susidariusi štai tokį tipinį, visai nebūtinai tikrovę atitinkantį, portretą žmogaus, kuris vartoja psichoaktyvias medžiagas – emociškai nestabilus, agresyvus, visuomenei pavojingas 25-30 metų amžiaus vyras. Toks įvaizdis kuriamas ne tik lietuvių žiniasklaidos priemonėse, bet ir britų, ir estų, ir kitų. Tai bendra tendencija. Todėl siekiant pozityvių, narkomanijos bei ŽIV problemą sprendžiančių pokyčių reikia ieškoti naujų bendravimo formų su visuomene, su žiniasklaida. Nors žiniasklaida vis dar įtakinga, komunikacijos ekspertai vieningai kalba, kad žiniasklaida praranda savo pozicijas kaip vienintelis teisingos informacijos šaltinis. Šiuolaikinės komunikacijos priemonės jau leidžia kiekvienam iš mūsų būti visuomenei prieinamo turinio kūrėju ir „redaktoriumi“. Todėl šio tyrimo kontekste, kviečiame pagalvoti, o ką kiekvienas iš mūsų gali padaryti daugiau, kuo gali labiau prisidėti skleidžiant gerąją praktiką ir žinias, teigiamą patirtį siekiant vieno iš pagrindinio Koalicijos tikslo – mažinti pažeidžiamųjų asmenų stigmą ir diskriminavimą, formuojant visuomenės nuomonę.