EmilisSubataKGG: Neseniai dalyvavote Jungtinių Tautų narkotikų ir nusikalstamumo prevencijos biuro (angl. UNODC) organizuotoje mokslininkų konsultacijoje Vienoje. Kodėl UNODC organizavo šią mokslinę konsultaciją?

UNODC organizavo šią mokslininkų konsultaciją, kadangi laikosi nuostatos, jog narkotikų vartojimo ir su juo susijusio nusikalstamumo problema pasaulyje turėtų būti sprendžiama racionaliais, moksliniais tyrimais pagrįstais metodais. 2009 m. UNODC parengė ataskaitą, skirtą jubiliejinei tarptautinės teisinės narkotikų kontrolės sukakčiai – prieš šimtą metų kelios šalys Šanchajuje pasirašė pirmąją tarptautinę konvenciją, kuria, siekdamos sumažinti opijaus žalą Kinijos gyventojų sveikatai, apribojo pasaulio legalią jo apyvartą tik medicinos ir moksliniams tikslams. UNODC ataskaitoje pažymi, kad per 100 metų tarptautinės pastangos iš esmės buvo sėkmingos sumažinant nelegalaus opijaus apyvartą. Tačiau, nepaisant sukurtos tarptautinės teisinės narkotikų kontrolės sistemos, kilo ir nenumatytų pasekmių, kurios šiandien verčia peržiūrėti tarptautinius susitarimus.

Kodėl UNODC kreipiasi į mokslininkus?

Sprendžiant narkotikų problemas konkrečiose šalyse, svarbi įvairių sektorių koordinuota veikla, pvz., narkotikų vartojimo prevencija tarp vaikų švietimo įstaigose, komplikacijų, tokių kaip apsinuodijimai, ŽIV infekcijos ir pačios priklausomybės prevencija ir gydymas sveikatos priežiūros įstaigose, socialinė integracija teikiant socialines paslaugas. Ekonominiais terminais kalbant, tai vadinama narkotikų „paklausos“ mažinimu. Ne mažiau reikšmingas ir narkotikų „pasiūlos“ mažinimas, kuris pirmiausia yra teisėsaugos, muitinės bei sienų apsaugos tarnybų funkcija – užkardyti nelegalią narkotikų apyvartą. Sprendžiant narkomanijos problemą apskritai, tradiciškai vyravo pastarosios priemonės, ir, galima sakyti, daugumoje pasaulio šalių tebevyrauja. „Jėgos“ priemonėms, net ir prieš eilinį žmogų, susijusį su narkotikais, pritaria didesnė dalis rinkėjų, kuriems ir prekiautojai narkotikais, ir jų vartotojai yra vienodi nusikaltėliai. Tradicinis problemų sprendimas vien tik „jėga“ nebūtinai yra racionaliausias veiksmingumo, taip pat ir ekonomine prasme. Kai kurių šalių kalėjimuose kali daugybė žmonių dėl teisės pažeidimų, susijusių su narkotikais, tačiau nelegali narkotikų apyvarta vis tiek tarpsta. Todėl ir Junginių Tautų Organizacija, ir Europos Sąjungos šalys kviečia moksliniais metodais įvertinti atskirų šalių patirtį bei taikomas priemones. Tuo jos siekia sužinoti, kokie įvairių priemonių kompleksai veikia geriausiai vienomis ar kitomis sąlygomis. Todėl vis dažniau pasitelkiama akademinė visuomenė.

Kaip buvo organizuota ši mokslinė konsultacija?

UNODC kreipėsi į šalių narių vyriausybes, kurios delegavo po keletą mokslininkų iš įvairių sričių. Mane į šią konsultaciją delegavo Vilniaus universitetas. Mokslinė bendruomenė, atstovaujama daugybės mokslininkų, teikė savo įžvalgas elektroniniu paštu. Vadovaujantis nuomonių apklausa, buvo suformuluota UNODC pozicija, kuri galutinai aptarta diskusijoje Vienoje, UNODC biure. Šioje diskusijoje dalyvavo apie 50 atstovų, kurie buvo pasiskirstę į dvi grupes: viena apžvelgė priklausomybių prevencijos ir gydymo, kita – ŽIV prevencijos tarp narkotikus vartotojančių asmenų klausimus. Abi grupės parengė rekomendacijas, kurios buvo pateiktos kitą dieną valstybių vadovams bei ministrams, susirinkusiems į vadinamąją „aukšto lygio narkotikų kontrolės komisiją“. Šioje komisijoje kasmet svarstomos įvairios pasaulinės narkotikų kontrolės iniciatyvos ir pažeidimai. Mokslininkų bendruomenės rekomendacijas pateikė JAV Nacionalinio narkotikų instituto direktorė Nora Volkow ir JT generalinio sekretoriaus Ban Ki-Moon specialusis pasiuntinys ŽIV / AIDS klausimais Rytų Europoje ir Centrinėje Azijoje, žymus prancūzų gydytojas AIDS srityje Michelis Kazatchkine.

Ar tarptautinei bendruomenei pavyksta sėkmingai spręsti pasaulinę narkotikų vartojimo problemą?

Ir taip, ir ne. Pasaulyje sukaupta ir vienokios, ir kitokios patirties. Viena, iš nenumatytų neigiamų „karo prieš narkotikus“ pasekmių tebėra kylantys organizuoto nusikalstamumo mastai. Tai ypač akivaizdu Lotynų Amerikoje, pastaruoju metu – Meksikoje, kur nusikalstamos grupuotės, „narkotikų karteliai“ tapo gerai ginkluoti, veikia nepaisydami valstybių sienų, kovoja dėl įtakos sferų. Dėl to regima daug smurto, žmonių aukų, o šešėlyje cirkuliuoja neįtikėtinai dideli pinigai. Minėtos grupuotės skurdžioje Meksikoje stato vaikų darželius, parkus, skverus, tokiu būdu „pelnydamos“, tiksliau, nusipirkdamos bendruomenių, žmonių palankumą. Tai ypač pavojinga tendencija, nes žmonės balsuoja rinkimuose už tokių grupuočių atstovus, patiki savo likimus, gyvenimus nusikalstamo pasaulio lyderiams.

Antra, nenumatyta pasekmė, kaip nurodo savo ataskaitoje UNODC, yra tai, kad „karas su narkotikais“, tiksliau, „karas“ su pogrindinėmis narkotikų grupuotėmis, pasitelkiant šiuolaikines technines sekimo ir užkardymo priemones, reikalauja vis daugiau finansinių ir žmogiškųjų išteklių, o nusikalstamos grupuotės sugeba labai lanksčiai ir operatyviai prisitaikyti prie naujų sąlygų. Karas reikalauja vis daugiau resursų iš abiejų pusių, todėl prekeiviai yra priversti aktyvinti prekybą ir didinti kainas. Paradoksalu, tačiau karas ne mažina, bet stimuliuoja narkotikų prekybą. Alternatyva tokiam karui, kaip narkotikų pasiūlos mažinimas, yra jų paklausos mažinimas tarp eilinių narkotikus vartojančių žmonių. Tai reiškia mažinti narkotikų apyvartą, mažinant jų paklausą juodojoje rinkoje. Tam reikėtų intensyviau taikyti tinkamas prevencines priemones bei skatinti ankstyvą vartojančio žmogaus patekimą į gydymo ir socialinės reintegracijos sistemas, šias susiejant su aktyviais teisėsaugos veiksmais, kurie skatintų pažeidimų padariusius asmenis rinktis gydymą laisvėje vietoje įkalinimo.

Ar tarptautinė narkotikų kontrolės sistema, narkotikų kontrolės konvencijos reglamentuoja veiksmingą narkotikų vartojimo prevenciją, priklausomų nuo narkotikų žmonių gydymą bei socialinę reintegraciją?

Iš esmės tarptautinės narkotikų kontrolės sistemos pagrindinis tikslas – maksimaliai užtikrinti šalių gyventojų sveikatą. Narkotiniai vaistai turi būti prieinami gyventojams, t. y. jie turi veiksmingai mažinti skausmą ir žmonių kančias (pvz., onkologiniams ligoniams), priklausomiems nuo narkotikų sudaryti sąlygas kuo anksčiau gauti gydymą vaistais (metadonu, buprenorfinu) ir socialinės reintegracijos paslaugas, įskaitant ir apsisaugojimą nuo infekcinių ligų, tokių kaip ŽIV, virusinis hepatitas C. Tačiau 1961 m. ir vėlesnės konvencijos nedetalizuoja, kokios gydymo ir reabilitacijos paslaugos privalo būti prieinamos kiekvienoje šalyje. Tai palikta šalių nuožiūrai, nes prieš 50 metų pasaulio šalys itin skyrėsi pagal požiūrį į gydymą ir reabilitaciją, o mokslas tada dar nebuvo išskyręs veiksmingų gydymo būdų, o ŽIV dar nebuvo žinomas. Todėl narkotinių medžiagų vartojimo prevencijai, gydymui ir reabilitacijai teko daug mažiau tarptautinės bendruomenės dėmesio nei narkotikų užkardymo priemonėms, vadinamajam „karui su narkotikais“. Ilgą laiką buvo tikėta, kad ši strategija pasiteisins ir duos norimų rezultatų. Deja, gyvenimas ir laikas parodė, kad šis (vien „karo su narkotikais“) kelias niekur nenuvedė, siekiant sumažinti narkotikų vartojimą ir su tuo susijusias pasekmes.

Ar keičiasi tarptautinės bendruomenės požiūris į tarptautinę narkotikų kontrolės sistemą?

Labai svarbi nenumatyta neigiama tarptautinės narkotikų kontrolės sistemos pasekmė yra tai, kad daugelyje šalių asmuo, kuris vartojo narkotikus, yra iš karto morališkai pasmerkiamas ir išstumiamas iš visuomenės. Jis paženklinamas nenutrinama dėme kaip „visuomenės šiukšlė“, kaip potencialiai pavojingas visuomenei. Dar blogiau – dėl tokio požiūrio jis ne visada gali sulaukti tinkamos medicinos ir socialinės pagalbos. Sveikatos priežiūros ir socialinės pagalbos įstaigos daugelyje šalių žiūri į tokį žmogų kaip į pavojingą nusikaltėlį. Jei toks asmuo, negaudamas gydymo, sulaukia baudžiamosios teisės priemonių, pvz., laisvės atėmimo bausmės, tai tik pablogina jo galimybes grįžti į normalų visavertį gyvenimą. Kova su narkotikais daugelyje šalių yra pavirtusi „karu su narkomanais“. Lietuva ir visos pokomunistinės šalys – ne išimtis. Asmenys, sergantys priklausomybe nuo narkotikų, nuolat policijos sulaikomi, jiems skiriamos administracinės baudos, jie pakartotinai įkalinami. Kadangi gydymas ir socialinė pagalba yra neprieinami, tokie žmonės neturi kito kelio, kaip toliau skęsti narkotikų liūne, kuriame neišvengiama nusikaltimų, rizikos užsikrėsti ŽIV, kitomis infekcinėmis ligomis bei jų plitimo. Pavyzdžiui, Lietuvoje, gydymas prieinamas mažiau nei 10 proc. švirkščiamųjų narkotikų vartotojų ir tik trylikoje savivaldybių. Kitos Europos Sąjungos šalys sugeba patraukti į gydymo ir socialinės reintegracijos programas 60–70 proc. narkotikus vartotojančių žmonių. Todėl Lietuvoje didelę grėsmę kelia narkotikų vartojimas kalėjimuose, kur yra potenciali grėsmė plisti ŽIV ir virusinio hepatito C infekcijai.

Tai kas yra priklausomybė nuo narkotikų – ar tai asmens liga, ar moralinė degradacija, ar tai, ko nesuprantame…?

UNODC konsultacijai suburti mokslininkai būtent atkreipia šalių vadovų, politikų dėmesį į tai, kad priklausomybė nuo narkotikų yra liga. Joks žmogus nenori tapti „narkomanu“ – prarasti šeimą, draugus, darbą, gyventi po tiltu ar įsivelti į nusikaltimus, patirti komplikacijas, kurios neišvengiamos švirkščiantis narkotikus. Tai vyksta prieš žmogaus valią, nes narkotikai paveikia žmogaus smegenis. Poreikis vartoti narkotikus biologiškai nustelbia kitus interesus. Iš bandžiusiųjų narkotikų tik mažesnioji dalis tampa „narkomanais“. Tai priklauso ir nuo žmogaus genų, ir nuo aplinkos bei jos suformuoto asmenybės brandumo. Išvada iš šio fakto akivaizdi: bausmės, pakartotinis baudų skyrimas ar laisvės atėmimas nėra veiksmingi ligos gydymo būdai. Jaunuoliai, kurie turi riziką vartoti narkotikus arba yra jau priklausomi nuo jų, turi gauti veiksmingą pagalbą. Pirmiausia, žinoma, reikia suteikti galimybes apsisaugoti nuo ŽIV ir hepatito C infekcijos, nes jomis galima apsikrėsti nuo vienintelio susišvirkštimo. Jaunuoliams išvengti priklausomybės ir ją nugalėti padeda įvairios profesionalios paslaugos: vaikų socialinių įgūdžių mokymas ir tėvų auklėjimo įgūdžių tobulinimas, specialistų struktūruoti pokalbiai (trumpos intervencijos), kognityvinė elgesio terapija, motyvacinis interviu, savipagalbos grupės, šeimos terapija, priklausomybės nuo opioidų gydymas vaistais, gretutinių psichikos sutrikimų, pvz., depresijos ar nerimo sutrikimų gydymas.

Kaip turi būti organizuojama pagalba narkotikus vartojantiems asmenims?

Priklausomybė nuo narkotikų turi būti gydoma kaip bet kuri lėtinė, dažnai pasikartojanti liga. Taip, kaip gydomas asmuo, sergantis cukriniu diabetu, turėtų būti gydomas ir asmuo, priklausomas nuo narkotikų. Abiem šioms ligoms būdingi periodiški sveikatos pagerėjimai ir pablogėjimai. Pacientas turėtų gauti profesionalias rekomendacijas, priežiūrą ir reikiamas medicinos priemones, pvz., vaistus. Kita vertus, jis ir pats turėtų dėti pastangas keisti savo elgseną ir siekti išlaikyti remisiją (neatkristi). Pageidautina, kad gydymas būtų lengvai prieinamas pirminės sveikatos priežiūros įstaigose (arčiausiai namų), bendradarbiaujant su priklausomybių specialistais. Medicinos personalas turėtų į šiuos žmones žiūrėti kaip į ligonius, o ne kaip į nusikaltėlius ar visuomenės atplaišas.

Kokia situacija Lietuvoje šiuo požiūriu?

Lietuvoje probleminių narkotikų vartotojų, kuriems reikalinga pagalba, yra tik apie 5000. Tai nedaug, palyginti su kai kuriomis aplinkinėmis šalimis. Todėl finansiniai ištekliai padaryti gydymą prieinamą, esant sutelktai įvairių politinių jėgų valiai, santykinai nėra dideli. Lietuvoje priklausomybių gydymas turi būti prieinamas psichikos sveikatos centruose. Tačiau didžiausias iššūkis yra tradicinis medicinos specialistų ir visos visuomenės požiūris, kad priklausomas nuo narkotikų žmogus yra ne ligonis, o nusikaltėlis, „šiukšlė“. Beje, sudarius lengvą prieigą prie gydymo, tai būtų naudinga visai visuomenei: lygiagrečiai mažėtų nusikalstamumas, šešėlinių pinigų apyvarta, įkalintų asmenų skaičius, ŽIV ir kitų infekcijų plitimo rizika, kitų jaunuolių įtraukimas į narkotikų vartojimą. Įtraukę 5000 probleminių narkotikų vartotojų į gydymą, iš „juodosios rinkos“ išimtume mažiausiai 110 mln. litų. Grėsmė netekti šios apyvartos gali būti priežastis, kodėl prieiga prie gydymo lieka sunki, o toliau kliaujamasi tradiciniais „jėgos“ metodais. Laisvės atėmimo vietose vien oficialiai žinomi priklausomi nuo narkotikų asmenys sudaro iki 20 proc. įkalintųjų Lietuvoje. Kaip tik Alytaus pataisos namuose prieš gerą dešimtmetį buvo labai ryškus ŽIV infekcijos protrūkis (apie 300 naujų atvejų) per narkotikų švirkštimąsi. Vieno žmogaus ŽIV gydymas kainuoja beveik 30 tūkst litų per metus iki gyvenimo pabaigos. Tokių ekonominių nuostolių, kuriuos patiriame dėl to dabar, galima buvo išvengti.

Ar priverstinis priklausomybės nuo narkotikų gydymas yra veiksmingas?

Kol kas nėra įrodymų, rodančių, kad ilgesnis ar trumpesnis priverstinis gydymas, t. y. prieš paciento valią, izoliuotoje aplinkoje, yra veiksmingas. Norint pasveikti, būtina ir vidinė asmens motyvacija. Tačiau tam tikros sankcijos gali būti svarbios narkotikus vartojančiam asmeniui savanoriškai pasirinkti gydymą, socialinę reintegraciją ir keisti elgesį. Vilniaus priklausomybės ligų centras jau šeštus metus teikia gydymo, priežiūros paslaugas asmenims, kurie savanoriškai pasirinko teismo įpareigotą gydymą nuo narkotikų priklausomybės. Teismo įpareigojimu pacientas gydosi, būdamas lygtinai nuteistas ir prižiūrimas probacijos tarnybos. Mūsų kelerių metų patirtis rodo, kad apie 50 proc. atvejų tokiems asmenims pavyksta sėkmingai gydytis ir išvengti įkalinimo.

Kokius veiksmus tarptautinė bendruomenė numato ateityje, tobulindama pasaulinę narkotikų kontrolę ir užkirsdama kelią jų žalingam poveikiui sveikatai?

Šiais metais tradicinei narkotikų kontrolei iššūkiu tapo (daugelį tikriausiai ir šokiravo) Urugvajaus parlamento įstatymais leistas legalus kontroliuojamas kanapių auginimas ir pardavimas šalyje. Referendumu kanapes legaliai auginti ir parduoti vyresniems nei 21 asmenims pritarė ir JAV Kolorado bei Vašingtono valstijos. Toks „grubus“ esamų tarptautinių konvencijų sulaužymas, kai kanapės skiriamos ne tik medicinos tikslams, o ir pramogai, kaip alkoholiniai gėrimai, turėtų užtraukti jas sulaužiusioms šalims (Urugvajui ir JAV) tarptautinės bendruomenės reikšmingas sankcijas. Kai kurios nevyriausybinės organizacijos yra aktyvios teigdamos, kad esamos narkotikų kontrolės konvencijos paseno, reikėtų sukurti modernesnius narkotikų kontrolės instrumentus. Kitų ekspertų nuomone, ir esama konvencijų reglamentuota sistema leidžia šalims „subalansuoti“ savo narkotikų kontrolės sistemą ir siekti ne tik užkardyti narkotines medžiagas, bet ir maksimaliai apsaugoti gyventojų sveikatą nuo esamų narkotikų žalingo poveikio. Ypač padidinti prieigą prie prevencijos, gydymo ir socialinių paslaugų, sumažinti įkalintų asmenų skaičių. 2016 m. JT Generalinė Asamblėja svarstys, kiek veiksminga dabartinė pasaulinė narkotikų kontrolė. Ir atskiros šalys, ir tarptautinė bendruomenė rengs įvairius pasiūlymus, kaip spręsti iššūkius, kuriuos iki šiol tebekelia narkotinių medžiagų vartojimo keliama žala sveikatai.

Grižti į naujienlaiškių skiltį <<

TOP