Lietuvai rūpi emigruojantys, o mirštantys – ne visi. Pranešimas spaudai

Šiandien išplatinome pranešimą žiniasklaidai “Lietuvai rūpi emigruojantys, o mirštantys – ne visi”

—-

Mūsų valdininkams jau seniai įprasta nieko nedaryti tol, kol atsitinka kažkas labai blogo: šulinyje nuskęsta vaikai, bagažinėje sudega mergina ar staiga kažkur dingsta kone milijonas šalies gyventojų. O tada jau virkaujame, kad nieko negalėjome padaryti, imame gesinti gaisrus ir reiškiame nieko nekeičiančias užuojautas. Bet yra blogų dalykų, kuriuos pakeisti galima. Net yra užsienio patirtis, kuri visiškai mums tinka. Bet kažkodėl sėdime ant lieptelio, įmerkę kojas į vandenį, ir renkamės nematyti aplink skęstančių žmonių – pavyzdžiui, nuo perdozavimo mirštančių narkotikų vartotojų. O kai kurie net sugeba pasidžiaugti, kad pasaulį paliko dar viena padugnė.

Narkotikus vartojantys žmonės: nuo benamio iki advokato

 Tikrai ne visi narkotikus vartojantys žmonės – padugnės. O tos „padugnės“, kai dar nevartojo, mažai kuo skyrėsi nuo mūsų. Tarp vartojančiųjų yra ir didžiules pajamas gaunančių žmonių, ir verslininkų, ir tiesiog dirbančių Lietuvos piliečių. Pagal seną įprotį visus juos pavadiname narkomanais ir paliekame numirti arba tiesiog trukdome jiems sveikti. Lietuvos statistika – tragiška: per 2016 metus naujų ŽIV atvejų Lietuvoje padaugėjo trečdaliu, o mirčių nuo perdozavimų skaičiumi dvigubai viršijame Europos Sąjungos vidurkį. Išvengiamų mirčių. Balandžio pabaigoje per vieną dieną pajūryje perdozavo du vyrai. Vilniuje apie tai girdime nuolat. Ką dėl to darome? Beveik nieko. Pirmiausia turbūt todėl, kad visuomenė ir valdžia mano, jog tie du mirę žmonės yra nereikalingi. Įdomu, ar taip mano jų mamos, žmonos ir vaikai? Prisiminkite visus perdozavusius žinomus žmones. Ar jie irgi buvo nereikalingi?

Jokia pažanga nevyksta, o valdininkai atvirai sako, kad tai – ne jų atsakomybė. Kaip tai gali būti ne jų atsakomybė, kai net teisės aktai trukdo gelbėti žmonių gyvybes? Nuo šių metų sausio už narkotinių medžiagų vartojimą staiga imtas taikyti baudžiamasis kodeksas. Valdininkams tas pats, kad visos pažangios valstybės daro priešingai: bausmes už vartojimą švelnina ir skatina priklausomybės kankinamus žmones kreiptis pagalbos.

Žmonės, kurių nereikia

Narkotikų vartojimo pasekmes suvaldyti pavyko šalims, pripažinusioms, kad net griežčiausi draudimai vartojimo problemos neįveiks. Net ten, kur už su narkotikais susijusius nusikaltimus gresia mirties bausmė, vartojimas nemažėja. Populiariai kalbant, baudžiamoji ir vartojančius žmones persekiojanti kova prieš narkotikus pasaulyje jau pralaimėta. Beliko vienintelis problemos sprendimo būdas – už vartojimą nustoti bausti ir suteikti medicinos ir psichosocialinę pagalbą. Toks sprendimas pagrįstas mokslu. Bet, kad tai įvyktų, pirmiausia reikia suprasti, kad priklausomybė yra liga, nuo kurios sveikstantis žmogus vėl gali tapti pilnaverčiu visuomenės nariu. Niekas nekalba apie narkotinių medžiagų legalizavimą, kalbame apie vartojantį žmogų ir tai, kad baudimai niekaip nesprendžia žmogaus socialinių ar sveikatos problemų. Tiesiog nepersekiokime žmogaus už vartojimą, leiskime jam bent pabandyti išsikapanoti. O dabar net negalime suskaičiuoti atvejų, kai vartojantis žmogus paliekamas numirti, kad tik išvengtų teisėsaugos.

Vaistų yra, tik tingime juos išpakuoti

Mes vis dar užsiimame vartojančių žmonių gaudymu, o tai mokesčių mokėtojams kainuoja pinigus, apsunkina policijos darbą ir neduoda jokio rezultato. Labai gerai konferencijoje „Žalos mažinimas naujoje aplinkoje“ Vilniuje kalbėjo Jindžich Voborzhil – kovos su narkotikais koordinatorius Čekijoje, kur vartojimas dekriminalizuotas dar 1995 metais: „Nesame tokie turtingi, kad mūsų policija galėtų užsiimti narkotikų vartotojų gaudymu. Žalos mažinimas – vienintelis būdas suvaldyti situaciją“. Čekų politikas omenyje turi tai, kad gaudydami narkotikų vartotojus ir už vartojimą taikydami baudžiamąją atsakomybę (ne už vagystes ar plėšimus, o būtent už vartojimą), juos nustumiame į šešėlį. O kas vyksta šešėlyje, žinome visi: mirštama nuo perdozavimų, plinta ŽIV, statistika yra tik įsivaizduojama ir nevartoti trokštantis žmogus bijo kreiptis pagalbos.

Ir vėl mus aplenkė estai

Tik šįkart reikėtų ne pavydėti, o tiesiog padaryti tą patį. Prieš dvidešimt metų Estijoje prasidėjo ŽIV epidemija. Daugiausiai užsikrėtusiųjų buvo švirkščiamuosius narkotikus vartojantys asmenys. Negana to, per metus nuo perdozavimų mirdavo apie šimtas žmonių. Tai labai daug tokiai nedidelei valstybei. Ką padarė estai:

• Už vartojimą ar nedidelių kiekių laikymą savo reikmėms panaikino baudžiamąją atsakomybę.
• Pasirūpino, kad opioidus vartojantys asmenys galėtų lengvai gauti Naloksono – vienintelio efektyvaus opioidų priešnuodžio, kuris Estijoje, kaip ir Lietuvoje yra receptinis preparatas. Tačiau estams tai netrukdo Naloksoną dalinti riziką mirti nuo perdozavimo patiriantiems asmenims. O Lietuvoje tai neįsivaizduojama.
• Atidaryta daug vadinamųjų žemo slenksčio kabinetų, kur vartotojams suteikiama įvairiapusė pagalba. Dažnai – pirmoji ir vienintelė prieinama.

Viso to rezultatas – stabilizuotas mirčių nuo perdozavimų skaičius bei ŽIV plitimas. Ir Estija – ne vienintelė šioje srityje pažangi šalis – Portugalija, Ispanija, Čekija ir dauguma kitų Europos valstybių jau seniai suvokė, kad bausmė už vartojimą prilygsta problemos ignoravimui.

Kiek dar prireiks lavonų?

Skamba ironiškai, bet štai, ką kalbėdamas apie narkotikų politiką Estijoje, pasakė Estijos parlamento narys Ken-Marti Vaher: „Mes, estai, esame racionalūs. Pasidomėjome, kaip tokios problemos buvo sprendžiamos Vakarų Europoje, ir ilgai nelaukę pasiteisinusius sprendimo būdus pradėjome taikyti sau.“ Ką darome mes? Vietoje to, kad taikytume pasaulyje jau pasitvirtinusius problemos sprendimo būdus, galvojame, ką dar čia uždraudus, ir staiga, tarytum netyčia, narkotikų vartojimui imame taikyti baudžiamąjį kodeksą. Kiek dar reikės lavonų, kad tai suprastume? Ar Lietuvoje vis dar per daug gyventojų?