Pranešimas spaudai: “Lietuvoje priklausomybės ligos vėl “gydomos” baudomis”

Koalicija „Galiu gyventi“ rugsėjo 23 d. išplatino pranešimą spaudai „Lietuvoje priklausomybės ligos vėl “gydomos” baudomis“, reaguodama į tai, kad rugsėjo 14 d. Vilniaus romų tabore buvo suimti 48 nuo narkotinių medžiagų apsvaigę asmenys, kuriems surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai.

Lietuvoje priklausomybės ligos vėl “gydomos” baudomis

Praėjusią savaitę Vilniaus Kirtimų gyvenvietėje sulaikyta ir nubausta arti penkiasdešimties nuo narkotinių medžiagų priklausomybės kenčiančių asmenų. Pasak policiją cituojančios žiniasklaidos tokios parodomojo pobūdžio „akcijos“ bus kartojamos. Tokie teisėsaugos veiksmai Lietuvoje nėra naujovė.
Kol Lietuva nuo priklausomybės kenčiantiems asmenims ir jų artimiesiems gali pasiūlyti nusikaltėlio etiketę, periodinį nesumokamų baudų išrašymą, „kelialapį“ į laisvės atėmimo vietą ir laukimą, viliantis, kad kada nors atsiras galimybė gydytis ir sveikti, kitos Europos šalys vis labiau kreipia savo narkotikų politiką sveikatos link.
Jau penkiolika metų Portugalijoje narkotikų vartojimas nelaikomas nusikaltimu, o narkotinių medžiagų vartojimo klausimą asmeniui padeda spręsti ne policijos pareigūnai, bet iš socialinio darbuotojo, psichologo ir teisininko specialiai tam sudaryta komisija. Apie pusė Europos valstybių, tarp jų Austrija, Belgija, Danija, Italija, Nyderlandai, Vokietija, mums istoriškai ir kultūriškai artimos Čekija, Lenkija, sparčiai Lietuvą visose srityse lenkianti kaimynė Estija žengia pažangos keliu. Jos perorientuoja narkotikų paklausos mažinimo politiką. Šios valstybės finansavimą nukreipia nuo neveiksmingų baudimų į mokslu pagrįstas į sveikatą orientuotas priemones. Tai rekomenduoja ir Jungtinės Tautos bei Pasaulio sveikatos organizacija.
Lietuvoje yra kitaip. Vis dar esame viena iš tų šalių, kurios renkasi priklausomybės (ligos) problemas spręsti bausmėmis, o ne pagalba. Pats narkotinių medžiagų pavartojimo faktas yra teisiškai laikomas nusižengimu ir baudžiamas pinigine bauda, o mažų kiekių turėjimas be tikslo platinti – ir griežtesnėmis bausmėmis.
Baudžiamosios narkotikų politikos pranašumus šiuo atveju aptikti sunku – piniginės baudos nuo priklausomybės sindromo sveikti nepadeda, be to, paprastai taip ir lieka nesumokėtos. Metų metus “auginamos” antstolių, jos virsta milžiniškomis sumomis, kurių, net ligą įveikęs ir į visavertį gyvenimą visuomenėje siekiantis grįžti asmuo, dažniausiai neturi galimybės padengti. Lietuvoje atlyginimai už nekvalifikuotą darbą, kurį dažnai dirba sveikstantys narkotikų vartotojai, yra itin maži. Įstatymai antstoliams suteikia teisę išskaičiuoti iš asmens gaunamo darbo užmokesčio iki 70 proc. iš gaunamos sumos, o darbdaviui tenka papildoma prievolė visa tai apskaityti. Tokia situacija dažniausiai reiškia sveikstančio asmens motyvacijos sumažėjimą arba net visišką griūtį. Ne daugiau teigiamų rezultatų duoda ir priklausomų asmenų įkalinimas. Oficialiais duomenimis, vartojimas paplitęs ir pačiose įkalinimo įstaigose, ir kol psichologinis ir medikamentinis priklausomybės ligų gydymas laisvės atėmimo vietose Lietuvoje neprieinamas (Europos Sąjungoje greitai liksime vieninteliai to nedarantys), problema niekaip neišsprendžiama. Grįžę į visuomenę, asmenys vėl patenka į priklausomybių liūną.
„Bandymas narkomanijos problemą spręsti baudžiamuoju persekiojimu tiek sveikatos ir socialinių paslaugų sistemą, tiek patį narkotikų vartotoją stumia į atskirtį, prarandamas visavertis problemos vertinimas ir galimybė keisti esamą asmens situaciją. Teisėsaugos prievartinės priemonės turi būti nukreiptos į problemos „šaltinius“ – narkotinių medžiagų tiekėjus, o ne į narkotikų vartotojus, kurie tampa situacijos įkaitai. Dėl vartojimo kylančios elgesio problemos turi būti paliktos sveikatos specialistams ir socialiniams darbuotojams“, – teigia Dr. Rokas Uscila, Koalicijos „Galiu gyventi“ tarybos pirmininkas.
Su priklausomybės ligomis susijusių problemų sprendimą šalyje sunkina dar viena aplinkybė – iš dalies dėl netikslingo išteklių nukreipimo į baudžiamąją, o ne į sveikatą orientuotą praktiką, gydymo paslaugų itin stinga, o esamų paslaugų kokybė nėra užtikrinama. Priklausomybės ligų centruose nuolat trūksta vietų net savarankiškai dėl gydymo besikreipiantiems asmenims, o daugelyje Lietuvos miestų panašaus pobūdžio paslaugos iš viso neteikiamos. Patekimo į gydymą procesas yra ilgas ir komplikuotas. Pavyzdžiui, norėdamas dalyvauti farmakoterapijos metadonu programoje, nuo opioidų priklausomas asmuo turi registruotis ir gauti nukreipimą konsultacijai iš poliklinikos. Su šiuo siuntimu asmuo vyksta į vieną iš keturių priklausomybės ligų centrų, teikiančių šį gydymą. Centras gali pasiūlyti palaukti neribotą laiką eilėje, kol atsiras laisva vieta, arba nukreipti atgal į tos pačios poliklinikos psichikos sveikatos centrą. Tačiau tik retam psichikos sveikatos centre teikiamos paslaugos priklausomiems asmenims. „Ką daryti, kol vyksta šis ilgas procesas?“, – klausia pacientai.
Norėtųsi tikėtis, kad Lietuva netruks pasekti pažangių Europos valstybių pavyzdžiu ir Lietuvos sveikatos apsaugos ministro Juro Požėlos žodžiai, jog “mes turime subalansuoti narkotikų politiką ir ją įgyvendinti vadovaujantis žmogaus teisėmis ir visuomenės sveikatos gerove”, pasakyti šių metų balandį Jungtinių Tautų Generalinės asamblėjos specialiosios sesijos narkotikų klausimais metu, neliks tik skambus pažadas.