Jurga Poškevičiūtė, Koalicijos „Galiu gyventi” administracijos direktorė
Ar bus uždegta žalia šviesa žalos mažinimo paslaugų plėtrai ir kokybės gerinimui Lietuvoje?
Lietuvoje žalos mažinimo paslaugos yra puikiai teisiškai reglamentuotos bei finansuojamos iš valstybės bei savivaldybės biudžetų, pabrėžė Lietuvos sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė rugsėjo pabaigoje vykusioje aukšto lygio tarptautinėje konferencijoje Tbilisyje „Kelias į sėkmę“ (angl. „Road to Success“). Ir būtų sunku tam prieštarauti, ekspertai pritaria, kad „ant popieriaus” pas mus jau prieš penkis metus teisiškai daug kas sudėliota aiškiai ir profesionaliai. Tik bėda, kad praktikoje tai mažai atsispindi.
Pastaruosius keletą metų žalos mažinimo paslaugų prieinamumas ne tik negerėja, bet ir nuosekliai mažėja. Iki šiol nėra kryptingo ir stabilaus finansavimo, iki šiol nesutariama, koks savivaldybių ir koks valstybės indėlis turėtų būti į tvarią žalos mažinimo paslaugų plėtra šalyje. Tai atskleidžia ir patvirtina neseniai Koalicijos „Galiu gyventi“ iniciatyva atlikto tyrimo ataskaita „Rekomendacijos narkotikų žalos mažinimo paslaugų plėtrai ir kokybės gerinimui Lietuvoje“. Joje pateikti siūlomi žalos mažinimo paslaugų plėtros scenarijai Lietuvoje, įvertinti žalos mažinimo paslaugų (žemo slenksčio kabinetų ir farmakoterapijos metadonu) kaštai, apskaičiuota, kokį finansavimo šuolį valstybė turėtų atlikti dėl nepatenkinamai mažos ir toliau mažėjančios narkotikų žalos mažinimo paslaugų aprėpties ir pasiektų bent pusę asmenų, kuriems šios paslaugos gyvybiškai būtinos. Ataskaitoje taip pat suformuluotos išsamios rekomendacijos valstybei, kaip tai pasiekti. Pateikta medžiaga – vertingas šaltinis tiems, kurie formuoja visuomenės sveikatos politiką šalyje ir atsako už jos veiksmingą įgyvendinimą. Ir nors mūsų valstybėje klausimai labai gerai teisiškai reglamentuoti, deja, praktinis jų įgyvendinimas nevyksta.
Koalicija „Galiu gyventi“, bendradarbiaudama su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslininkais ir naudodama adaptuotą tarptautinę metodologiją, 2014–2015 metais atliko tyrimą „Žalos mažinimo paslaugų kaštų vertinimas“, taip pat organizavo grupines diskusijas bei žalos mažinimo paslaugų klientų ir pacientų apklausą, kurią savo jėgomis atliko švirkščiamuosius narkotikus vartojantys (ŠNV) asmenys. Šio tyrimo ataskaitą su rekomendacijomis valstybei parengė žalos mažinimo klausimų specialistės – dr. Aušra Širvinskienė, doc. dr. Marija Jakubauskienė, Erika Matuizaitė. Tyrimas jau buvo pristatytas savivaldybių sveikatos skyrių darbuotojams, su jo išvadomis supažindinti Sveikatos apsaugos ministerijos, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atsakingi darbuotojai. Toks pats tyrimas buvo atliekamas ir penkiose kitose Rytų Europos ir Centrinės Azijos šalyse (Gruzijoje, Baltarusijoje, Moldovoje, Kazachstane ir Tadžikistane), kuriose su narkotikų švirkštimusi susijusi žala visuomenės sveikatai turi itin liūdnas pasekmes – jau daugiau nei dešimtmetį būtent šiame regione ŽIV plitimo greitis didėja sparčiausiai pasaulyje.
Mokslininkų ir žalos mažinimo ekspertų pateikta analizė atskleidė ir patvirtino liūdną žinią, kad Lietuvoje žemo slenksčio kabinetų (ŽSK) ir farmakoterapijos metadonu (FM) aprėptis bei prieinamumas vis dar išlieka problemiški. Remiantis oficialiais duomenimis, Lietuvoje veikia vos 12 ŽSK, kurie pasiekia vos 20 proc. galimų klientų, teikia minimalų spektrą paslaugų ir per metus išdalija vos po 72 švirkštus kiekvienam nuolatiniam klientui (jei vienam nuolatiniam klientui tenka mažiau nei 100 švirkštų per metus, toks skaičius laikomas mažu, o ŽIV prevencija – neveiksminga). Su FM paslaugomis dar blogiau – jos pasiekia vos 10,6 proc. pacientų. Ir nors šių paslaugų teigiamas poveikis asmeniui ir visuomenei yra įrodytas moksliniais tyrimais bei rekomenduojamas Europos Sąjungos, Pasaulio sveikatos organizacijos bei Jungtinių Tautų agentūrų, o Lietuvoje apmokomi žalos mažinimo ekspertai iš Rytų Europos ir Centrinės Azijos šalių, Lietuva stipriai atsilieka nuo kitų Europos Sąjungos šalių. Mūsų paslaugų prieinamumo rodikliai nė iš tolo neatitinka PSO, UNAIDS ir UNODC rekomenduojamų rodiklių dėl veiksmingos ŽIV ir kitų neigiamų pasekmių prevencijos.
Norint pasiekti bent vidutinį rekomenduojamą lygį, turėtume paslaugų aprėptį didinti mažiausiai 3 kartus, o paslaugų finansavimą – dar daugiau: FM – 4 kartus (nuo esamo maždaug 320 tūkst. eurų, iki 1,3 mln. eurų per metus), o ŽSK – net 6 kartus (nuo esamo maždaug 170 tūkst. eurų iki 1,1 mln. eurų per metus). Juk mokslininkai jau seniai paskaičiavo, kad pasekmės asmeniui ir visai visuomenei (o ir valstybės biudžetui) kainuoja gerokai daugiau – šiuos skaičius ne kartą esame pateikę viešai, valdžios įstaigoms jie taip pat seniai žinomi.
Aiški situacijos „diagnozė”, argumentai, ir konkretūs sprendimai nevyriausybinės organizacijos „sukramtyti“ ir iki paskutinio cento apskaičiuoti jau yra padėti valdžiai ant stalo. Ar jie bus išgirsti ir pagaliau įgyvendinti tų, nuo kurių sprendimų priklauso žmonių likimai? Tikimės, kad ilgai degusią „raudoną“ šviesą žalos mažinimo programų plėtrai Lietuvoje pakeis „žalia“, o teisė į sveikatos priežiūros paslaugas kaip konstitucinė teisė bus prieinama visoms visuomenės grupėms, jų nerūšiuojant.
Vilčių teikia iš ES struktūrinių fondų atsiveriančios finansinės galimybės, nukreiptos į žemo slenksčio kabinetų infrastruktūros plėtrą. Tačiau šis klausimas ir jo sprendimas labai priklausys nuo konkrečių savivaldybių supratimo apie veiksmingas narkotikų žalos mažinimo paslaugas bei motyvacijos steigti ir išlaikyti ŽSK, pasibaigus ES struktūrinių fondų finansavimui.